Autoriai: Gabriela Ułanowska (Lenkija), Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Birželio pabaigoje Torunėje įvyko vienas ryškiausių šių metų Lietuvos ir Lenkijos muzikinio bendradarbiavimo projektų. Kauno miesto simfoninis orkestras, vadovaujamas Dainiaus Pavilionio, buvo pakviestas dalyvauti Torunės simfoninio orkestro 47-ojo kūrybinio sezono uždarymo koncertuose ir kartu atidaryti jubiliejinį, trisdešimtąjį tarptautinį festivalį „Nova Muzyka i Architektura“.

Gastrolės neapsiribojo vien koncertais. Jos tapo reikšmingu dviejų miestų partnerystės ženklu. Birželio 20 dieną Torunėje, Długa ir Chełmińska gatvių sankryžoje, iškilmingai atidengta Kauno aikštės atminimo lenta. Ceremonijoje dalyvavo abiejų miestų vadovai, o ją muzikiniu pasirodymu papuošė Kauno miesto simfoninio orkestro pučiamųjų grupė.

Dar dieną prieš tai jungtinis Kauno ir Torunės orkestrų kolektyvas kartu su populiariu lenkų vokaliniu projektu „Tre Voci“ atidarė Torunės miesto dienų šventę.

Tačiau pagrindiniu gastrolių akcentu tapo birželio 20-osios koncertas moderniame Jordankų kultūros ir kongresų centre, kuriame pirmą kartą į vieną beveik šimto muzikantų kolektyvą susijungė Kauno ir Torunės simfoniniai orkestrai.

Programa buvo sudaryta taip, kad atskleistų ne tik jungtinio orkestro menines galimybes, bet ir simbolizuotų miestų partnerystę. Pirmą kartą nuskambėjo specialiai šiai progai sukurtas dviejų dalių simfoninis opusas „The Song of Two Rivers“ („Dviejų upių daina“). Kūrinį sukūrė dvi kompozitorės – lenkė Magdalena Cynk ir lietuvė Zita Bružaitė. Viena dalis skirta Vyslai, kita – Neriai – upėms, kurios šimtmečiais formavo Torunės ir Kauno istoriją, kultūrą ir tapatybę.

Vakaro programoje taip pat skambėjo Witoldo Lutosławskio „Variacijos Paganinio tema“, kurias atliko pianistas Pawełas Wakarecis, Richardo Strausso „Keturios paskutinės dainos“, kurias interpretavo sopranas Iwona Hossa, ir monumentali simfoninė poema „Štai taip kalbėjo Zaratustra“.

Abiejų orkestrų muzikantus jungė ne tik koncertinė programa. Jungtinį kolektyvą vienijo ir dirigentas Dainius Pavilionis, jau ne vienerius metus dirbantis tiek su Kauno miesto, tiek su Torunės simfoniniu orkestru. Pasak organizatorių, būtent nuoseklus pasirengimas abiejuose miestuose leido įgyvendinti itin sudėtingą Richardo Strausso partitūrą.

Šis projektas nebuvo vienkartinis. Jau rugsėjo mėnesį kultūriniai mainai persikels į Kauną – Torunės simfoninis orkestras surengs koncertą Lietuvos publikai, pratęsdamas miestų muzikinį dialogą.

Lenkų muzikologės Gabrielos Ułanowskos įspūdžiai po jungtinio Torunės ir Kauno miesto simfoninių orkestrų koncerto

MUZIKINĖ MIESTŲ, UPIŲ IR ORKESTRŲ BENDRYSTĖ
arba
Simfoninis optimizmas XXI amžiui

Torunės simfoninis orkestras 47-ąjį kūrybinį sezoną baigė įspūdingai. Tokio galingo simfoninio skambesio Koperniko miestas dar nebuvo girdėjęs. Tai tapo įmanoma suvienijus jėgas su Kauno miesto simfoniniu orkestru. Abu kolektyvai atliko kūrinius, kurių nė vienas dėl orkestrų sudėties nebūtų galėjęs imtis savarankiškai.

Įspūdingas buvo ne tik sezono finalas. Įspūdį daro ir praėjusių kūrybinių metų statistika – Torunės simfoninis orkestras surengė net 550 renginių, kuriuose apsilankė beveik 100 tūkstančių klausytojų.

Baigiamasis koncertas kartu tapo ir jubiliejinio, trisdešimtojo festivalio „Nova Muzyka i Architektura“ pradžia. Jis buvo skirtas iškiliam Torunės kultūros veikėjui Marekui Wakareciui, ilgamečiam Torunės kamerinio orkestro vadovui. Nuo šiol jo vardu pavadinta pagrindinė Jordankų koncertų salė.

Muziko atminimas buvo pagerbtas memorialinės lentos atidengimu, prisimenant jo nuopelnus miesto kultūrai ir pakviečiant koncertuoti pianistą Pawełą Wakarecį, kuris virtuaziškai atliko Witoldo Lutosławskio „Variacijas Paganinio tema“. Net ir skambant galingam jungtiniam orkestrui fortepijono partija neprarado savo ekspresijos, o pianisto interpretacija dar kartą patvirtino jo kūrybinį individualumą. Bisui nuskambėjęs Valentino Silvestrovo „Postliudiumas“ atskleidė kitą atlikėjo pusę – subtilią, lyrinę ir meditacinę.

Ypatingu vakaro įvykiu tapo premjerinis kūrinio „The Song of Two Rivers“ atlikimas. Dviejų dalių simfoninis projektas sukurtas kaip meninis Torunės ir Kauno partnerystės simbolis. Apie Vyslą ir Nerį – dvi upes, formavusias miestų kultūrinę, istorinę ir emocinę tapatybę – muzikos kalba prabilo dvi kompozitorės – Magdalena Cynk ir Zita Bružaitė.

Abi kūrinio dalis – „The Vistula“ ir „The Neris“ – atliko jungtinis Torunės ir Kauno simfoninių orkestrų kolektyvas, diriguojamas Dainiaus Pavilionio. Šis kūrinys tapo muzikiniu tiltu, sujungusiu ne tik orkestrus, bet ir miestus, jų tradicijas, skirtingas patirtis bei priminusiu, kad dialogas peržengiant valstybių sienas įmanomas ir mene.

Pagrindine sezono uždarymo programos ašimi tapo Richardo Strausso muzika. Toks repertuaro pasirinkimas liudija drąsias Torunės simfoninio orkestro menines ambicijas ir siekį nuolat kelti kartelę tiek muzikantams, tiek publikai.

Tokius sumanymus įgyvendinti padėjo tris kartus „Grammy“ apdovanojimui nominuotas Kauno miesto simfoninis orkestras. Tik sujungus abiejų kolektyvų pajėgas tapo įmanoma pirmą kartą Torunėje atlikti šiuos Richardo Strausso kūrinius.

Pirmiausia nuskambėjo „Keturios paskutinės dainos“, kurias įtaigiai interpretavo Iwona Hossa. Jos balso jėga, natūralumas ir santūri sceninė raiška įtraukė klausytojus į muzikinį pasakojimą apie atsisveikinimą, išėjimą ir amžinos ramybės viltį.

Ši nuotaika netikėtai sugrįžo ir simfoninės poemos „Štai taip kalbėjo Zaratustra“ pabaigoje. Tačiau iki tol Richardo Strausso muzika monumentaliu skambesiu užliejo visą Jordankų koncertų salę.

Kaip apie šio kūrinio instrumentuotę yra rašęs Romainas Rolland’as, tai tikra „orkestrinė drąsa“, reikalaujanti iš atlikėjų išskirtinio techninio meistriškumo, beveik solistinių gebėjimų ir tobulo partitūros įvaldymo. Todėl Dainius Pavilionis iš pradžių dirbo su kiekvienu orkestru atskirai Kaune ir Torunėje. Galutinis rezultatas pranoko lūkesčius.

Puikiai valdydamas beveik šimto muzikantų kolektyvą dirigentas kartu su abiejų orkestrų atlikėjais sukūrė įtaigų muzikinį pasakojimą apie žmogaus prigimtį, religiją, kūrybinę laisvę ir gamtos galią. Jam pavyko įgyvendinti ir Richardo Strausso sumanymą – tai, ką pats kompozitorius buvo pavadinęs „simfoniniu optimizmu fin de siècle forma, skirtu XX amžiui“.

Po šio koncerto norisi pridurti – ir XXI amžiui.

Gabriela Ułanowska (Lenkija)