Naujienos: 

2017-11-22 / MIRĖ PASAULINĖ OPEROS ŽVAIGŽDĖ DMITRIJUS CHVOROSTOVSKIS


MIRĖ PASAULINĖ OPEROS ŽVAIGŽDĖ DMITRIJUS CHVOROSTOVSKIS

Lrytas.lt

Prieš beveik mėnesį Rusijos ir pasaulio žiniasklaidą apskriejo žinia, jog nuo smegenų vėžio mirė operos baritonas Dmitrijus Chvorostovskis. Vėliau šį liūdną faktą paneigė jo žmona, išplatindama pranešimą, jog tai – klaidinga informacija.

Trečiadienio rytą pasaulis vėl išgirdo, jog po ilgos ligos užgeso 55-erių vyro gyvybė. Operos solistas su klastinga liga kovojo pustrečių metų ir ramiai mirė savo namuose Londone apsuptas artimųjų. „Tai tiesa, deja, taip įvyko“, – D.Chvorostovskio mirtį žiniasklaidai trečiadienį patvirtino jo žmona Florence.

Spalio 16-ąją, pirmadienį, artimieji, draugai ir gerbėjai Loindone pasveikino D.Chvorostovskį 55-ojo gimtadienio proga.

Nuo 2015 m. pavasario jį kamavo liga, tad paskutinį savo gimtadienį jis praleido tik su artimiausiais žmonėmis. Solistas tada Rusijos žiniasklaidai atvirai papasakojo, kaip kovoja su smegenų augliu. Gamta D.Chvorostovskį buvo apdovanojusi nepaprastai gražiu balsu – hipnotizuojančiu baritonu. Jo vardas tapo garsiausių koncertų salių ir operos teatrų – Niujorko „Metropolitan Opera“, Londono karališkojo, Vienos valstybės operos – afišų puošmena.

Tačiau pačiame jėgų žydėjime likimas dainininkui atsiuntė išbandymą – ligą, nuo kurios pavadinimo stingsta kraujas. Bet D.Chvorostovskis nepasidavė iki paskutinės akimirkos – gyveno, mylėjo ir dirbo.

– Kaip reikia gyventi, kai likimas siunčia tokius išbandymus? – prieš mėnesį D.Chvorostovskio pasiteiravo „Rosijskaja gazeta“.

– Sudėtinga. Labai. Tačiau pastebėjau, kad baimės jausmas tokiomis aplinkybėmis dingsta. Suvoki, kad niekas tau nepadės. Tik pats sau. Svarbiausia nepraskysti. Ištikimiausi sąjungininkai – valia ir kantrybė.

– Pavyksta?

 – Kasdien kuo nors užsiimu, įveikiu sunkumus ir abejones: ar pajėgsiu vėl dirbti? Ir sakau sau: pajėgsiu! Dabar kiekvienas pasirodymas publikai – lakmuso popierėlis, balso patikrinimas. Jis gali naujai suskambėti, kad ir kokia būtų tavo fizinė būklė. Balsas ne visuomet nuspėjamas, bet pastaruoju metu jis man šunybių neiškrėtė.

– Kada bus galima jus išgirsti?

– Tikiuosi surengti koncertą Maskvoje prieš Naujuosius metus. Su pianistu Ivari Ilja atliksime „diletantų“ romansus. Manau, tokia programa man bus kaip tik. Su ja susiję nuostabūs praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio prisiminimai.

– Ar jūs rašote dienoraštį?

– Ne. Kuriam galui? Jei ko nors ir trokštu, tai tik to, kad žmonės girdėtų ir prisimintų mano balsą, o ne gromuluotų su mano vardu susijusias pasakėles ir gandus.

– Lapkričio 10-ąją pasirodys dar vienas naujas jūsų diskas – Giuseppe Verdi opera „Rigoletas“.

– „Rigoleto“ verta laukti. Tai epochinis darbas. Dabar, būdamas tokios būklės, taip nepadainuosiu. Galbūt niekas taip nepadainuos. Mums pavyko nuostabus įrašas. Džilda buvo puikioji Nadine Sierra, Hercogas – Francesco Demuro, Madalena – Oksana Volkova, orkestrui (Kauno miesto simfoniniam orkestrui. – Red.) dirigavo Konstantinas Orbelianas.

– Kokius pastaruosius pasirodymus mieliausiai prisimenate?

– Balandžio mėnesio koncertą su Ana Netrebko ir Jusifu Eivazovu Toronte. Man buvo sunku, jaudinausi, sienomis laipiojau, bet viskas puikiai pavyko! Po to mane pakvietė į „Metropolitan Opera“. Apie tai, kad dalyvausiu didžiuliame vakare, skirtame Lincolno centro 50-mečiui, žinojo tik du žmonės: „Metropolitan Opera“ vyriausiasis vadybininkas Peteris Gelbas ir mano draugė, šio operos teatro globėjų tarybos narė Anna Ziff. Kai dainavau Rigoleto ariją, visas choras, visi teatro darbuotojai ir solistai sugužėjo į užkulisius ir klausėsi. Po to nugriaudėjo tokie plojimai, kokių, man atrodo, negirdėjau per visą savo laimingą dainininko gyvenimą. Po tokių akimirkų išauga sparnai, supranti, jog gyvenimas tęsiasi, kad ir kokių išbandymų patirtum. Po to susiėmiau ir padainavau Sankt Peterburge bei – man tai labai svarbu – gimtajame Krasnojarske.

– Puikūs scenos kolegos gyvenime pasirodė esą ir geri draugai?

– Man rašo iš esmės visi. Daugelis, pavyzdžiui, Angela Gheorghiu, – kasdien. Tiesa, ne visiems ir ne visada atsakau. Matomės, žinoma, retai, nes kiekvienas gyvename savo gyvenimą. Dabar mano bendravimo erdvė labai susitraukė, nenoriu matyti žmonių, ypač kai man bloga. Tiesa, didelės kompanijos niekada nepatiko. O dabar tapau visišku užsidarėliu. Dabar mane išties džiugina tik vaikai.

– Ką jie veikia?

– 10 metų Ninočka bus artistė. Ji visą laiką dainuoja! Manau, ji taps džiazo atlikėja. Maksimas kol kas nedainuoja. Bet jis labai muzikalus, nuostabus interpretatorius ir geba puikiai imituoti balsus. Jam patinka muzika, bet kažkas jį stabdo. Tikriausiai pritingi, o galbūt ko nors bijo. Pavyzdžiui, galimų ateities lyginimų su tėvu. Būdamas keturiolikos metų jis jau beveik mano ūgio. Dabar jis domisi geografija: keliautojais, mokslininkais, žemynais, vandenynais, povandeniniu pasauliu.

– Kas dabar jums yra sunkiausia?

– Sėdėti namie. Man reikia darbo. Man reikia savo erdvės. Savo tylėjimo. Ir laisvės. Tai būtina kiekvienam žmogui, o vyrui – juo labiau. Ko gero, geriausius dvejus metus nuo 1999 iki 2001-ųjų su tuomet dar būsima žmona Florence praleidome nieko neturėdami, net nuosavo kampo. Turėjome tik kelis lagaminus. Su vienais keliaudavome, o kituose gulėjo visi mūsų daiktai. Savo neįmantrų turtą laikėme mano vadybininko Marko Hildrew biure Londone. O mes linksmai klajojome po pasaulį. Manau, kad tuomet pusantro karto apkeliavome Žemę. Tai buvo mūsų laimingiausi laikai! Nors ir tada iškildavo įvairiausių problemų. Tačiau aš visada tik sąžiningai lošiau ir tebelošiu su gyvenimu.

atgal